Diena: 2020-05-12

Mano šaknyse yra partizanų kraujo

           Partizanai – žmonės kovoję už Lietuvos  laisvę. Ką  man ir mano šeimai reiškia partizanai? Mano prosenelė daug pasakojo apie tą sunkmetį Lietuvoje. Klausydama jos pasakojimų man būdavo baisu, kad  žmonės  kovoję už laisvę būdavo kankinami ir net nužudomi.
             Mano prosenelė tuo metu gyveno Jurbarko rajone  Želmenų kaime. Jos tėtis buvo  partizanas pravarde GOLOVIACKAS, jis miško broliams perduodavo informaciją kur juda rusų kariuomenė. Prosenelės  vyresnioji sesuo pravarde AUDRONĖ buvo ryšininkė. Ji iš Kauno į kaimą parveždavo jodo ir tvarsčių, šaudmenų ir pistoletų kuriuos perduodavo tėvui, kad jis juos perduotų besislapstantiems miškuose lietuviams. Mano prosenelė buvo dar vaikas kai prasidėjo šis sunkmetis ir ji pati nesuprasdama, kad padeda partizanams bėgdavo į mišką  pas vyrus su lauknešėliais iš namų. Prosenelės tėvelį buvo sulaikę 6  kartus , bet paskutinįjį kartą kaip sulaikė nebepaleido. Jis buvo išvežtas į Kauną kalėti. Ten buvo ir nuteistas.
            Prosenelės tėvas Viktoras  Rukštelis  ,,GOLOVIACKAS” mirė įkalinimo metu po teismo nuosprendžio įsiteisinimo 1951 – 03 – 23  Mordovijos ASSR  Dubravlagas. Mirties liudijime buvo parašyta mirties priežastis – kraujo išsiliejimas į smegenis. Baisu man ir pagalvoti kaip tai galėjo nutikti…
             Prosenelė dar papasakojo ir apie tremti. Ją  sulaikė Šventų Kūčių dieną, jai buvo 15 – 16 m. Palikus savo mamą gulinčią  ligos patale.  Ji iš savo kaimo žiemos metu ėjo basomis kojomis iki Ariogalos miestelio. Smarkiai nušalo pėdas. Ją tardė žydų tautybės tardytojas, kad ji prisipažintų jog talkino savo tėvui ir seseriai. Tardymai būdavo žiaurūs: prosenelei po panagėmis kišo adatas, pirštus kišdavo į tarpdurį, kad tik ji prisipažintų. Ją Raseinių kalėjime kalino  iki pilnametystės, be teismo. Teismas  prosenelės įvyko kelias dienas po 18 gimtadienio. Bet teismas buvo užakinis  – šis  teismas rusiškai  vadinamas ,,TROIKA”.
            Mano prosenelė buvo išvežta į Sibirą kalėti. Ten ji kalėjo ir dirbo miško  kirtimuose. Kalėjime gyvenimo sąlygos buvo prastos. Kamerose buvo daug žiurkių, vieną naktį vienam žmogui žiurkės net nugriaužė ausį. Maisto  daviniai buvo labai maži visada jausdavo alkio jausmą. Kaip baigėsi bausmės laikas prosenelė susirado savo seserį, kuri buvo nuteista ir išvežta į Kazachstaną kalėti. Apsigyvenusi  prosenelė Kazachstane susipažino su proseneliu. Jie susituokė. Prosenelis dirbo  vario kasykloje o prosenelė darbavosi geležinkelio pervažoje. Jiems gimė 3 gražios dukros, o viena iš jų mano močiutė. Gyvendami Kazachstane mano proseneliai nepamiršo lietuvių kalbos bei papročių. Jie svajojo ir kūrė planus grįžti į Lietuvą. Jų svajonė išsipildė.  Visa šeima grįžo į Lietuvą. Čia mano močiutė su savo sese dvyne pradėjo eiti į Lietuviškos mokyklos pirmąją klasę.
         Mano prosenelę su proseneliu, prosenelės seserį su vyru rodė per televizorių Kovo 11-osios progą buvo laida Partizanas ,,Uosis” .
        Prosenelės tėvelis tik po mirties buvo pripažintas ,, Laisvės kavų dalyviu”  prosenelė ir jos sesuo ,,Politinės kalinės”.

Mano širdelė džiaugiasi, kad mano  šaknyse yra laisvės kovotojų kraujo.

Daugiau nuotraukų

5b kl. mokinė Miglė Mickevičiūtė