Mano meilė Lietuvai yra be galo stipri ir sunkiai nusakoma žodžiais. Nuo mažens augau aplinkoje, kuri man ugdė šią besąlygišką meilę kraštui, kuriame bėgiojau basa pievomis, svajojau stebėdama švelnias ežerų bangas, liūdesį paleisdavau stebėdama tolstančius paukščius. Turbūt nėra kitos tokios vietos pasaulyje, kurioje galėčiau pasinerti į savo mintis čiurlenant upeliui ir savo paslaptis patikėti jau tiek daug mačiusioms pušims.
Rodos, taip norėčiau savo meile ,,užkrėsti” ir kitus savo bendraamžius. Dažnai tenka išgirsti mintis, kurios tarsi šimtai peilių sminga į mano kūną, tai mintys, kurios tarsi menkina mūsų Tėvynę. Tačiau tokios situacijos tik dar labiau sustiprina mano pagarbą bei meilę Lietuvai. Atrodo, kad Lietuvą myliu ir už tą, kuris ją menkina. Taip, tikrai, Lietuvoje nėra viskas tobula, tačiau vien dėl mūsų protėvių didžiulių aukų ir vienybės Lietuva verta didžiulės pagarbos, juk ji užaugino bebaimius sūnus ir dukras. Mūsų maža valstybė iškentėjo tiek daug- kulkas, draskančias mūsų didingų ąžuolų kamienus, į samanų paklotę besismelkiantį, drąsa alsuojantį partizanų kraują, karčias ašaras, graužiančias skruostus. Tik sumokėjus tokią skaudžią kainą šiandien mums netenka susidurti su baime, kad į gimtuosius namus dėl netikėtai atskriejusios priešo kulkos nebesugrįšime. Nebereikia braukti ašaros nuo mamos skruostų bandant įtikinti, kad tavęs reikia Lietuvai ir tavo auka nebus beprasmė. Bėgant laikui, keičiantis kartoms, tampa vis sunkiau įsivaizduoti, ką teko ištverti partizanams šaltomis gūdžiomis naktimis, kai, rodos, daugiau nebegali tverti nė dienos. Kokių baimių kamuojami užmigdavo jų besąlygiškai mylintys tėvai, taip stipriai besiilginčios mylimosios. Negalime pasakyti, kokios mintys riedėdavo kartu su karčia ašara tremtinio skruostais. Turbūt niekada nepajusim tokių nuoširdžių maldų, kaip KGB persekiojamų Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos platintojų. Visi jie kovojo skirtingu metu, tačiau tikslas buvo vienas- sukurti geresnę ateitį mums, jie visomis jėgomis siekė, kad augtume kvėpuodami laisvos Lietuvos oru. Tačiau, ar mes tikrai visi nuoširdžiai jaučiame dėkingumą?
Šiandien vis dažniau sutinkame tuos, kurie savo ateitį nori kurti ne Lietuvoje. Kažkodėl vis dažniau pamirštame, kad tik mes esame atsakingi už tai, kokioje aplinkoje auginsime savo vaikus, pasensime. Negi norisi amžinam poilsiui atgulti žemėje, kuri mums svetima? Nejau nesinori prisidėti prie tokios valstybės kūrimo, kuria didžiuotųsi visi, kovoję už mūsų laisvę? Ar tikrai lengviau bus nuo visko pabėgti ir atsiriboti? Vis dėlto šioje žemėje žengėme pirmuosius žingsnius, čia patyrėme gražiausias akimirkas, ar bus įmanoma viską pamiršti ir pabėgti kuo toliau, negi tai bus pats geriausias sprendimas? Tik visų mūsų pastangomis kas nors gali pasikeisti. Tikrai yra įmanoma ateitį kurti čia, tereikia į savo gimtinę pažiūrėti akimis, kuriomis į ją žiūrėjo šakėm ginkluoti sukilėliai, surūdijusiais šautuvais kovoję savanoriai, bunkeriuose besislapstantys partizanai, rožinį rankoje spaudę LKB kronikos leidėjai bei platintojai. Taip kaip jie nugalėjo baimę, įveikė abejones, taip ir mes turim susivienyti, kaip susivienijo Baltijos kelio dalyviai. Ne kartą mūsų tauta įrodė, kad tik vienybėje mes esame nenugalima jėga ir galime įveikti viską!
Emilija Treigytė,
Birštono gimnazijos
mokinių parlamento prezidentė,
IIa klasės mokinė