Kristalais virtę žvynai
Giliai giliai, Nemuno dugne tarp susirangiusių žolynų ilsėjosi Gerasis Birštono Slibinas. Jis buvo išsirausęs sau tunelius ir po visu miesteliu. Kai tik jam kildavo noras pajudėti ir pamankštinti kojeles jis imdavo siausti vinguriuodamas tais ilgais tuneliais. Niekas apie jį nežinojo kol žmonės pradėjo pastebėti žėrinčius žvynelius iškėltuose iš šulinių vandens kibiruose. Sakoma, kad norėdamas išsiaiškinti kieno tie žvyneliai vienas žvitrus berniokėlis nusileido negiliu šuliniu į jo dugną ir susidūrė su Slibinu akis į akį. Tada Slibinas ir buvo pramintas “geruoju”, nes netgi turėdamas progą, vaikui niekaip nepakenkė . Vėliau, pagal pagausėjusį žvynelių skaičių šuliniuose, žmonės išsiaiškino, kad Slibinas pavasarį keisdavo odą. Jo žvyneliai virsdavo balkšvai sidabriniais ir nukrisdavo. Taip tuneliai ėmė švytėti nuo tų sidabrinių žvynelių.
Praėjus keletui metų žmonės pastebėjo, kad vanduo šuliniuose tapo labai sūrus. Iš pradžių dar buvo pakenčiama ir kai kurie miestelėnai net džiaugėsi, jog nereikia pirkti druskos! Kuo toliau tuo labiau vanduo darėsi vis sūresnis. Niekas nežinojo priežasties ir kaip tai sustabdyti. Tuomet, nežinia iš kur, ėmė sklisti gandai, kad tai nuo drakono žvynelių! Pragulėję tuneliuose šie ima tirpti ir taip išsiskiria druskos ir mineralai, padarydami vandenį sūresniu.
Iš pradžių gyventojams labai nepatiko toks vandens skonis, tačiau vėliau jie ėmė pastebėti, kad vanduo toks greičiau užgydo žaizdas, o pamirkius jame nuvargusias kojas ar rankas, šios tampa tarsi jaunuolio. Tad miestelėnai ne tik prie jo priprato, dargi ėmė skleisti žinią apie Birštone esantį stebuklingą vandenį.
Štai todėl mūsų miestelyje nėra gėlo vandens, o tik mineralinio vandens šaltiniai. Legenda sako, kad nutaikius momentą ir priglaudus galvą prie žemės dar ir dabar gali išgirsti Slibiną dundant tuneliais.