Atverti sąsiuvinį ir ruduo pranyksta, nelieka ir tavęs.
Gal ir pieštum spalvotus lapus, bet reikia taisyti klaidas.
Taip ir šviečia tamsoj žiburys tiktai Tavo lange…
Abejingi praeiviai matuoja vėl žingsniais miglotas gatves.
Pavargsti, juk esi tik žmogus, bet vis tiek netausoji savęs
Ir jauti, jei kažkas iš širdies apkabina Tave…
Tu žinai, tiktai tu, – kur eini ir kur reikia nuvest.
Asta Ferevičienė
