Birželio 22- oji – paskutinė vasaros stovyklos „Vaikystės kaleidoskopas“ diena. Netruko prabėgti savaitė, kuri buvo pilna naujų patirčių, išbandymų, draugų. Gera nuotaika, draugiškos šypsenos ir bendravimas pranoko visą stovyklos laiką lydėjusį karštį. Kelionės, išvykos, edukacijos praplėtė akiratį, ugdė valią, ištvermę ir kantrybę. Paskutinioji diena -antradienis. Piešėm su mokytoja Laimute Kučiauskiene. Nekantravome iki pamokos pradžios. Mokytoja pristatė dienos planą: su su dviem dailės rūšimis: pirmoji – tapyba, o antroji – taikomoji dailė. Pradėjom nuo tapybos. Visi gavo po A3 formato akvarelinio popieriaus lapą, pieštuką. Susėdo po keturis, kiekvienam ” kvartetui” mokytoja davė guašo dėžutę. Piešė peizažą, kuriame matėsi beržai, dangus. Dirbo tylėdami, susikaupę. Darbai pavyko puikiai: peizažai nuostabūs, beržų kamienai kaip tikri. Paroda – nepakartojamo grožio! Antras darbas – tapėme ant plunksnos, išdrožtos iš medžio, formos. Visi stengėsi, kad jų plunksna būtų gražiausia, spalvingiausia. Kruopštus darbas pareikalavo nemažai laiko. Kai kuriems pravertė ir mokytojos Laimos pagalba, patarimai.. Darbu ir rezultatu vaikai liko patenkinti. Be to, stovyklautojai dovanų gavo piešimo sąsiuvinius, akrilo dažų ir teptukų rinkinius. Po kūrybinio darbo nuskubėjome sočių pietų. Baigėsi paskutinė, bet, tikrai, nuostabi diena stovykloje.
Birželio 14 – oji Gedulo ir vilties diena, istorijos pamokų metu buvo paminėta prisijungiant prie pilietinės iniciatyvos „Gyvybės medis“. Gyvybės medis, kaip simbolis – kuomet istorija perduodama iš kartos į kartą, tarsi nuo medžio šaknų į kamieną, o iš kamieno į šakas. Buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, kaip tie medžiai, yra istorijos pasakotojai, perduodantys žinią, ką patyrė jie, jų tėvai ar seneliai. Mokiniai žiūrėjo dokumentinę medžiagą, diskutavo apie išgyvenimą tremtyje, o vėliau kūrė gyvybės medžius, kuriuos puošė žodžiais primenančiais 1941 m. birželio 14 d. įvykius.
